Kalėdų maratonas gracingajame Grace

 

 

Šventė

Sveiki, kalėdotojai,

negalėjau užmigt kažkaip tad nusprendžiau, kad ir vėl reikia jums ką nors papasakoti.

Kalėdų nuotaika iš tiesų tvyro ore, smelkiasi į visas įmanomas kasdienio gyvenimo sritis, visi tik apie tai ir kalbasi, tačiau aš asmeniškai visai jos nejaučiu – be sniego, be namų, be mamos pyragų.. Net nepaisant to, kad oficialios atostogos prasidėjo jau nuo 19 gruodžio. Visa savaitė iki tol irgi sakyčiau jau tokia beveik atostoginė buvo, kalėdiniai vakarėliai kur bepasisuksi, nes po to mat studentai po namus išsivažinėja, taip taip, tik deja ne visi

Erasmusas keičia žmones

Sveiki, kolegos!

Gavusi daug kritikos socialinių tinklų pagalba, nusprendžiau susigražinti savo gerą vardą ir parašyti trumpus atsiliepimus apie savo mokslinės komandiruotės sėkmes ir nuotykius. O jų per šiuos porą mėnesių netrūko…

Sesija ir kitos linksmybės pižonų šalyje

Gruyères miestelis Fribourgo kantone, labai viduramžiškas, su išlikusia miesto siena, ir (spėkit?) pilim ir ežeru.

Kadangi rytoj pirmas egzaminas, tai atėjo mintis parašyti, kaip sekasi.

Atsimenu, kaip kažkada prieš amžinybę sėdėjau čia prie ežero užsimerkus, kaip skaudėjo akis prieš saulę ir sukosi užsimerkus visokie spalvoti rutuliai, skambėjo karvių varpeliai ir buvo ramu ramu, ir nieko negalvojau. Dabar gi atėjo paslaptingoji „sesija“, turiu keturis egzaminus per vieną savaitę. Galvojau, kaip čia, kažkokia masinė savižudybė, visi egzaminai vyksta per paskutinę paskaitą, o čia visi tokie motyvuoti, jeigu jau studijuoja universitete, tai studijuoja, tai kaip jiems užteks laiko?

Dariaus nuotaikos prieš sesiją Aarhus’e

Sveiki visi,

Nenumaldomai artėja prie pabaigos mano Erasmus studijos. Paskaitos pasibaigė praėjusią savaitę ir dabar liko tik „egzaminai“ – trys rašto darbai iki sausio 12 d. Daug kas sako, kad man pasisekė, nes jei turėčiau ruoštis tokiems egzaminams, kokie dažniausiai būna VU, tai turėčiau skaityti skaityti ir dar kartą skaityti. Taigi, esu laisvas nuo paskaitų, ir dabar tereikia prisiverst parašyti tuos referatus.

Dar šiek tiek trupinių nuo austriško pyrago

Labas, Lietuva, praėjo dar daugiau nenumaldomai skriejančio laiko, kaip tavęs nemačiau, tad tenka pripažinti, jog pasiilgau!

Kaip manau galima nuspėti ir toliau gyvenu neblogai, ir vis dar džiaugiuosi savo buvimu čia. Miestas nuo ano karto kai jums rašiau nepasikeitė, žmonės taip, deja pasikeitė klimatas.. Taip, atvėso net ir čia. Kritulių nulis, bet ir saulė kažkaip vis rečiau bepasirodo, oras panašėja į lietuviškąjį, žiema alsuoja į nugarą ir kiekviena nauja diena beatneša vos porą laipsnių pliuso. Na bet viskas čia normaliai, metų laikų kaita taip sakant.

Tulūzoje studijuojanti Vilma jaučia tvyrančią katarų dvasią

Carcasonnės pilyje

Jau daugiau nei du mėnesius ragauju istoriko duonos Toulouse‘oje. Tad, pabandysiu papasakoti, koks tos duonos skonis…

Pauliaus Danish freedom!

Tiesą sakant, kartais juokinga ir kvaila konkurencija tarp Jutlandijos ir Zelandijos (Kopenhagos) Danijoj pakankamai ryški.

Šį kartą turbūt reikėtų daugiau pašnekėti apie patį universitetą ir mokslą. Taigi Aarhus universitetas yra antras pagal dydį universitetas Danijoje, žinoma, po Kopenhagos. Įkurtas jis išties vėlai tik 1928 m., taigi galbūt ir galima kažkiek didžiuotis mūsiškiu vilnietiškuoju alma mater ir jos senumu, nors galima būtų ir suabejoti – ar tie visai mielai ausiai skambantys skaičiai 1579 yra daugiau negu tik skaičiai, ar graži reklaminė iškaba, menkai ką turinti bendro su nūdiena. Pats Aarhus universitetas buvo įkurtas, nes žmonėm atsibodo Kopenhagos monopolis, jie norėjo turėti savą universitetą Jutlandijoj. Tiesą sakant, kartais juokinga ir kvaila konkurencija tarp Jutlandijos ir Zelandijos (Kopenhagos) Danijoj pakankamai ryški. Skirtingų dalių gyventojai nuolat pašiepiamai atsiliepia vieni apie kitus, tiek dėl kalbos/dialekto, tiek dėl kai kurių socialinių skirtumų (vieni atseit daugiau kaimiečiai, kiti miestiečiai) ir pan. Vienintelis dalykas dėl ko jie sutaria , kad likusios mažesnės Danijos dalys/ salos yra dar blogesnės už pagrindinį konkurentą. Čia lyg toks lietuviškasis Kauno – Vilniaus modelis, nors tokia konkurencija turbūt egzistuoja beveik kiekvienoje šalyje.

Ramintai Šveicarijoje trūksta poezijos

Ežeriukas ir karvės, kaip kitaip.

Štai prašom visiems kam įdomu mano jau gerokai subrandinti įspūdžiai. Net sunku atsekti mintyse pradžią, labai tirštas man šitas laikas. Taigi pradedu.

Buvo graži popietė, kai pajudėjau emigrantų pilnu autobusu iš Kauno, važiavau su likimo drauge filosofe ir turbūt keturiasdešimt kilogramų lagaminu. Važiuojam pro Garliavą, ir ten toks posūkis, parašyta „Marijampolė“, ir būtent tame posūky mane pirmą kartą aplankė toks klausimas, kuris vėliau apsireikšdavo gana reguliariai: ką aš čia sau darau? Matot, negaliu pasakyt, kad pasirinkau šveicarišką erasmusą, labiau jau jis mane ištiko. Norėjau išmokti prancūzų kalbą, o Vilniuj labai tingėjau, tai galvoju, reikia įsimest save į tokią situaciją, kur tektų suktis prancūziškai, ir Tulūzą su Fribourgu sukeičiau penkios minutės prieš vidurnaktį paskutinės dienos teikti paraiškas. Man patinka improvizacijos.

D. Bujokas: „Mano bendrabutis ir toliau siautėja“

Sveiki, sveiki. Aš ir vėl čia.

Semestras nenumaldomai artėja į pabaigą. Per daug greitai atėjo visi „deadline’ai“, todėl jau pradėjau rengti rašto darbus. Paskaitos irgi juda link pabaigos, todėl laukia kiek laisvesnis gruodis per kurį teks rašyti referatus. Vis svarstau, kad galėjau daugiau pasimokyti per rudens atostogas, bet nesimokiau, nes lankėmės Kopenhagoje, o po to tinginiavau.

Daniški Pauliaus Skirkevičiaus patyrimai

Danija  turbūt nėra ta šalis, kuri iš pirmo žvilgsnio darytų didesnį įspūdį. Kraštovaizdis panašus į Lietuvos,  na tik dar lygesnis, nei Lietuvos estrados grandų apdainuotos Suvalkijos lygumos. O ir miestai, bent kartą pabuvojus kur nors  Skandinavijoje, jau neatrodo kažkuo išskirtiniai. Viskas ganėtinai tipiška skandinaviška – raudonų ar geltonų plytų namai, tvarkingos gatvės ir pan. Taigi ir aš, tik atvykęs į Daniją studijuoti, iš pirmo žvilgsnio didelio įspūdžio ar kažko netikėto nepatyriau, juolab, kad tai buvo ne pirmas mano vizitas šioje šalyje. Visgi gyvenant ilgesnį laiką susiduri su dalykais, kurie daugiau ar mažiau stebina ar tiesiog yra skirtingi negu esi įpratęs.