Prof. Rimvydas Petrauskas: “Aš tikrai nenorėčiau nusikelti į tą epochą, kurią tyrinėju”

Prof. Rimvydas Petrauskas

Džiaugsmingai pristatome interviu su studentų mylimu dėstytoju prof. Rimvydu Petrausku. Šis interviu ypatingas, nes pirmąkart buvo šnekamasi gyvai prie arbatos puodelio.

-Ar stodamas į universitetą žinojote, kad norite save paskirti mokslinei veiklai, tapti dėstytoju, ar ta mintis atėjo vėliau?

-Stodamas žinojau, kad noriu būti istorikas, bet koks tiksliai yra istoriko, dėstytojo ar mokslininko, darbas, įsivaizdavimas buvo ganėtinai naivus ir ne visai toks, koks galų gale išėjo. Tačiau, kad norėsiu būti istoriku, kad norėsiu tyrinėti praeitį, tą žinojau.

-O būtent kada atėjo mintis pasirinkti istoriją?

-Vėlai, turbūt paskutiniais mokyklos metais, paskutinėse klasėse. Šį pasirinkimą nulėmė keletas dalykų, galbūt ir tai, kad buvau iš tos pirmosios kartos, kuri jau gavo diplomus pirmasiais nepriklausomybės metais. Istorijos 90-aisiais metais visur buvo daug, senos knygos perleidžiamos ir naujos leidžiamos dideliais tiražais. Šiose knygose istorija jau buvo pasakojama kiek kitaip nei buvome įpratę skaityti anksčiau. Tą patį demonstravo ir naujai atėję istorijos mokytojai. Ko gero, šis faktorius net buvo galutinis – paskutinėse klasėse turėjau tikrai gerą ir gebantį sudominti mokytoją. Žinoma, studijų krypties pasirinkimas tuo metu buvo kiek kitoks, nebuvo tokio plataus pasirinkimo humanistinių interesų jaunuoliui, lyginant su šiais laikais. Ką dabar aš pasirinkčiau pasakyti sunku, tuo tarpu tuomet galbūt dar buvo galima pagalvoti apie sociologiją, filosofiją, teisę.

-O ar istorija tapo jūsų gyvenimo aistra, kai apsisprendėte?

-Sakyčiau tuo metu gal dar ne, tas jausmas pamažu stiprėjo – studijuojant, gilinantis, pradedant tyrinėti. O baigdamas bakalaurines studijas jau tvirtai žinojau, kad noriu būti mokslininkas, aišku, tik nebuvau tikras ar man pavyks.

-O kuo svajojote būti vaikystėje?

-Vaikystė toks laikas, kai daug ką gali svajoti, tačiau tos svajonės ir norai buvo dar tokie neaiškūs, greitai kintantys. Bet tikrai nepamenu, kad būčiau norėjęs tapti istoriku ar kokiu kitokiu mokslininku. Vaikai paprastai svajoja kiek apie kitokias profesijas.

-O įsivaizduotumėt dabar kažkokia kitą specialybę, kurioje galėtumėte save realizuoti, ne istorijos srityje?

-Dabar būtų ganėtinai sunku ką nors realiai įsivaizduoti, nes taip jau susiklostė, kad nuo studijų pradžios kryptingai ėjau viena linkme. Aišku, įgytas žinias galima būtų pritaikyti ir kitose srityse, bet šiaip niekad apie tai konkrečiau nesusimąsčiau.

-O kodėl būtent viduramžių istorija? Kuo tai sužavėjo?

-Ir vėlgi lėmė kelios aplinkybės. Gerai pamenu, kaip dvyliktoje klasėje perskaičiau rusų medievisto Arono Gurevičiaus knygą „Viduramžių kultūros kategorijos“. Šioje knygoje istorikas sugebėjo atskleisti įvairovę ir spalvingumą epochos, kurią dažniausiai žmonės įsivaizduoja kaip niūrią. Kitas svarbus dalykas, tą pradėjau aiškiau suvokti gal kiek vėliau, kad įdomu tyrinėti būtent seną, praėjusią, kitokią nei mūsų epochą. Atskleisti to seno pasaulio kitoniškumą, bet tuo pačiu ir jo ryšį su mūsų gyvenama dabartimi atrodė įdomus uždavinys.

-Iš tikrųjų, dauguma renkasi naujuosius laikus, nes gal tai yra daug paprasčiau mokytis ir suprasti, juk mentalitetas keičiasi ir dabartiniam žmogui lengviau analizuoti.

-Taip, žvelgiant formaliai, tyrinėti  naujuosius laikus yra daugiau galimybių – nepalyginamai daugiau šaltinių, galima rinktis įvairesnes temas. Tuo tarpu mums medievistams dar reikia išmokti specifines kalbas, perskaityti specifinius raštus. Kažkaip šie iššūkiai ir tuomet, ir dabar kai kuriuos vis dar vilioja. Taip buvo ir man, nors aš ir nebuvau geriausias paleografijos studentas pas docentą Stanislovą Pamerneckį. Bet kaip užtat būna gera kažką tokio išmokti. Prisimenu kaip pirmaisiais doktorantūros metais, vos ne visą dieną praleidus archyve prie tikrai labai sunkaus teksto, galų gale apsidžiaugi, kai perskaitai tuos kelis dokumento  sakinius. Taip pradedi vertinti net ir tokius smulkius profesinius džiaugsmus ir atradimus.

-Dažnai pasiekus kažkokioje specialybėje ar srityje labai daug, visvien žmones aplanko abejonės, ar jūs susiduriat su tokiomis abejonėmis dėl karjeros pasirinkimo?

-Laukiu kitų metų, savo keturiasdešimtmečio, sako, kad tada tos abejonės ir užklumpa. Bet jei rimtai, tai aš apskritai esu abejojantis žmogus, nesunkiai susikuriantis progų kažkuo suabejoti. Turbūt dažnam dėstytojui neišvengiamai iškyla klausimai, pvz., kai pajunti, kad seminaras praėjo ne taip kaip tikėjaisi, kai paskaitos metu nepavyko aiškiau išdėstyti medžiagos ir pan.  Tas pats būna ir moksliniame gyvenime, nors čia gal rečiau, nes straipsnių ar knygų rašymas yra toks ilgalaikis procesas, kai turi pakankmai laiko viską išspręsti.

-Manyčiau tos abejonės kaip tik skatina tobulėti, kai žmogus labai patenkintas savimi jis tiesiog stovi vietoje.

-Tikiuosi, kad taip ir yra.

-O kaip dėl mokslinio autoriteto, juk kiekvienas istorikas ar kažkokios kitos srities specialistas dažniausiai turi autoritetą, kas būtų jūsų?

-Vienareikšmiškai –  mano ilgametis mokytojas profesorius Edvardas Gudavičius. Aš pas jį rašiau pirmąjį kursinį darbą, mūsų laikais tai buvo jau pirmajame kurse. Pas jį ir baigiau savo studijas, po gerų 10 metų apsigindamas disertaciją. Kai 1990-ais metais susipažinom, pas E. Gudavičių tekdavo važinėti į namus, nes jis tuo metu nevaikščiodavo. Pas jį važiuodavau konsultuotis dėl kursinio darbo, ten taip pat lankydavome jo paskaitas ir seminarus. Puikiai atsimenu išgyvenimą po pirmojo kursinio darbo įvertinimo, kai profesorius parašė 10 ir paklausė ar norėčiau pas jį rašyti ir toliau. Man tai buvo didžiulis pripažinimas, atsimenu labai gerai, kaip tą birželį nuo Viršuliškių kalno (kur gyvena Gudavičius) leidausi laimingas namo. Autoritetu dar pavadinčiau ir sociologijos profesorių, istorijos teoriją mums dėsčiusį Zenoną Norkų. Negaliu lygintis su šiais žmonėmis mokslinės disciplinos požiūriu ir atsidavimu savo profesijai.

-Bet jau ne pirmą kartą esate išrinktas geriausiu dėstytoju Istorijos fakultete, tai kokia jūsų sėkmės paslaptis?

-Aš ir pats stebiuosi kai tai išgirstu, todėl nežinau ką ir atsakyti, jokio sėkmės recepto neturiu – jokio specialaus pasiruošimo nei kažkokios specialios pasiruošimo sistemos.

-Bet tai kažkaip vis vien ruošiatės paskaitoms?

-Žinoma, bet tai yra keli būti profesiniai dalykai – visų pirma nuolat domėtis ir sekti, kas vyksta moksliniame gyvenime. Studentai labai greitai perpranta kas kartoja tą patį ir dėsto pasenusią informaciją, todėl reikia stengtis, kad nebūtų taip, kad studentas būtų perskaitęs kai kuriuos dalykus anksčiau nei tu pats. Kitas dalykas, kad dėstydamas privalai nuolat galvoti apie klausytoją, atsižvelgti į tai kaip gali būti priimama dėstoma medžiaga. Aišku, kad viskas iki galo neįgyvendinama, apie kiekvieną nepagalvosi, nes žmonės labai skirtingi. Bet svarbu siekti, kad dalykas būtų ne tik suprantamas, bet ir pakankmai sudėtingas, kad galėtų būti ir įdomus.

-Bet tokiu atveju jūsų receptas labai gerai veikia, kadangi studentai tai įvertina. Tai tikriausiai yra labai didelis pripažinimas.

-Man tai, kaip ir kiekvienam dėstytojui, tai, žinoma, pripažinimas. Ačiū studentams. Dabar jau aš čia atsakinėdamas jaučiuosi kaip studentas, egzaminuojamas.

-O kaip dėl knygos, kuri padarė perversmą jūsų gyvenime, ar tai būtų E.Gudavičiaus knyga ar kita?

-Ne, E.  Gudavičius greičiau buvo tas asmeninis autoritetas, mokytojas, jo irgi labai vertinu, bet čia kiek kitas dalykas. Šiaip esu toks knygų žmogus, skaitau labai daug ir toli gražu ne vien istorinę literatūrą. Todėl ir svarbių knygų yra dešimtys, iš kurių išskirti kažkokios vienos ar dviejų negaliu. Galbūt vis dėlto išskirčiau dvi profesines knygas (nors pasakyti, kad jos sukėlė perversmą gal būtų per daug) , kurios padarė man didelę įtaką ir tai padarė pačiu laiku, nes jas perskaičiau dar  pirmajame kurse. Jas abi skaičiau rusiškai, nes tuo metu retesnės knygos buvo prieinamos kone tik šia kalba. Viena iš jų dabar jau išversta ir į lietuvių kalbą. Pirma buvo prancūzų medievisto Marco Blocho knyga „Istorijos apologija, arba istoriko amatas“. Ta knyga parodė koks įdomus, atsakingas ir labai aiškius reikalavimus turintis yra istoriko darbas. Autorius šį darbą labai blaiviai aprašė kaip amatą, atskleisdamas labai svarbias jo detales. Ši knyga, nors parašyta Antrojo pasaulinio karo metais, iki šiol išlieka nepamainomu istorijos pradžiamoksliu, todėl visiems ją rekomenduoju. Antra knyga, tai olando Johano Huizingo knyga „Viduramžių ruduo“‘. Ji parodė, kad istoriko darbe svarbu ne tik pažinimas, žinios, šaltiniai, bet ir vaizduotė, kuri leidžia (žinoma, remiantis šaltiniais) eiti kiek toliau negu pasako konkreti šaltinio informacija.

-Jūs minėjot, kad labai mėgstate skaityti knygas, leisti tam daug laiko, kokios knygos be istorinės literatūros jus domina?

-Skaitau įvairiomis kalbomis grožinę literatūrą, eseistiką, atsiminimus. Deja, dabar skaitymui turiu daug mažiau laiko, todėl nostalgiškai prisimenu studijų ar doktorantūros metus. Dabar tam lieka tik vėlyvi vakarai.

-Papasakokite apie save ką nors daugiau, pomėgiai, kaip leidžiat laisvalaikį.

-Tai vieną jau paminėjau –  knygos, anksčiau dar sportuodavau, pastaruoju metu (vėlgi dėl laiko stokos, nors ką čia visur kaltinti laiką) apleidau. Bent savaitę per metus norėčiau išvykti paslidinėti, bet pastaraisiais metais nebeprisiruošiu. Tai jau susiklostė, kad šiuo metu daug dalykų sukrito vienu metu – moksliniai įsipareigojimai, įvairios administracinės pareigos. Todėl papildomiems interesmas laiko lieka mažai. Mėgstu pakeliauti vasara, kartu tai ir šeimos gyvenimo dalis. Taigi knygos, kartais teatras, kinas, alaus bokalas su draugais – tiek to laisvalaikio.

-O dėl sporto, praeitais metais pavasari, studentų futbolo komanda buvo tiesiog šluote nušluota žaidimo aikštelėje žaidžiant pries dėstytojų komandą, o jūs pasižymėjot kaip geras žaidėjas.

-Pats stebiuosi, kad studentai tokie nepasiruošę išėjo į aikštę, paprastai tai priešingai būdavo, nušluodavo mus. Vaikystėje kelis metų lankiau futbolą Vilniaus Žalgirio sporto mokykloje, tai tam tikri įgūdžiai liko iš tų laikų, bet intensyviai nebesportuoju jau gal dvidešimt metų. Prieš kelis metus kartą per savaitę dar susirinkdavome pažaisti futbolo ar krepšinio, bet šiuo metu ir tai nebepavyksta.

-Su dėstytojais žaisdavote?

-Taip, su dėstytojais, dar prisijungdavo keletas doktorantų, todėl labai gerbiu Zenoną Butkui, kuris tebežaidžia iki šiol, aš jau tokio ritmo nebeatlaikiau.

-Studentų prašymu, kaip dėl mėgstamiausios futbolo komandos? -Vaikystės komanda, žinoma, buvo senasis sovietinių laikų Vilniaus Žalgiris. Prisimenu atmosferą pilname stadione, kelis kartus net kamuolius esu padavinėjęs žaidėjams. Dabar vienos „nuolatinės“ komandos neturiu, simpatijos daugiau priklauso nuo žaidimo kokybės. Todėl ir gaunasi taip, kad sergu už geras komandas. Šiuo metu mėgstamiausios Barcelona ir Manchester United. Kalbnt apie rinktines, tai čia simpatijos lieka iš vaikystės, šiaip sovietiniais laikais daug tarptautinio futbolo nematėme. Todėl ir įstrigo turbūt jau visam gyvenimui pirmasis matytas pasaulio čempionatas,1982 m., ir ten žaidusi išskirtinė Brazilijos rinktinė, skaudžiai pralaimėjusi italams. Man tuo metu buvo dešimt ir atostogavau su tėvais Nidoje ir iki šiol gerai pamenu kone isteriškas ašaras iš apmaudo po to pralaimėjimo. Po to turbūt ir negali nustoti sirgti už tokias komandas, todėl Brazilija ir lieka mano favoritė.  Iš Europos rinktinių labai mėgstu olandus.

-Jei būtų galima taip pasvajoti ir nusikelti į kažkokį istorinį laikotarpį, ką norėtumėte pamatyti savo akimis?

-Čia istorikui būtų pavojingas noras, aš tikrai nenorėčiau nusikelti į tą epochą kurią tyrinėju. Juk tuomet neliktų viso to tyrimo įdomumas. Istorinio tyrimo nerašyta prielaida yra ta, kad iš anksto turi susitaikyti, kad daug kas liks nežinoma ar atpažįstama tik iš dalies. Tiesiog mėgini tolimoje praeityje, toje menkai nušviestoje nežinioje, kažką atrasti ir suprasti. Todėl ir nenorėčiau nusikelti, tarkim, į Vytauto epochą, kuria šiuo metu labai domiuosi. Šiaip tai, ko gero, įdomiausia būtų nusikelti į XIX amžiaus pradžią, kažkodėl šis laikotarpis man įvairiapusiškai įdomus. Universiteto, jo uždarymo aplinka, to laiko Vilniaus atmosfera .

-O jei būtų įmanoma pasikalbėti su istorine asmenybe, kas tai būtų?

-Net neįsivaizduoju, tikrai ne su Vytautu, nes bijau, kad paaiškėtų, jog tai, ką apie jį rašau, yra netiesa. Gal su kuo nors iš minėtos XIX a. pradžios epochos.

-O ar galvojate, planuojate artimiausiu metu parengti mokslinį darbą?

-Čia jau nuolatinis procesas, esu iš tų, bent jau kol kas, kurie nemažai rašo, ir kelis darbus vienu metu. Šiuo metu su kolegomis iš Lietuvos istorijos instituto užbaigėme Lietuvos istorijos trečią tomą, skirtą pagoniškam Lietuvos istorijos laikotarpiui, su kitais kolegomis rengiame knygą apie Žalgirio atmintį. Pakeliui dar keli straipsniai lenkiškam, rusiškam ir vokiškam leidiniams. Kalbant apie stambesnį darbą, tai noriu  parašyti stambesnę knygą apie viduramžių Lietuvos politinę ir socialinę istoriją.

-Gal galėtumėte prisiminti kokį linksmesnį, įsimintiną įvykį IF? Vis tiek, tai buvo studentavimo laikai.

-Aš priklausiau tiems studentams, kurie daugiau laiko leido prie knygų. Mūsų laikais dar egzistavo bendroji skaitykla universitete, kur visi susitikdavome prie ilgų stalų, dabar sunku tai įsivaizduoti. Tai ugdė tam tikrą bendruomeniškumo atmosferą. Bibliotekos dirbdavo iki 9 valandos net šeštadieniais, nebuvo interneto, kopijavimo aparatų, todėl viską reikėjo perskaityti ir pasižymėti bibliotekoje, o ir pačių knygų buvo neperdaugiausia, dėl jų kartais tekdavo konkuruoti. Visos linksmesnės akimirkos nutikdavo ten, kur dabartinis studentas nepakliūna. Buvome ne tik pirma nepriklausomybės karta, bet ir paskutinė karta tų, kuriuos rugsėjais vietoj paskaitų dar veždavo kasti bulvių ar skinti obuolių.  Taip pat smagių momentų būdavo ir archeologinių kasinėjimų metu Kernavėje. Ne tiek linksmiausias, bet labiausiai įsimintinas ir šiaip vienas svarbiausių įvykių buvo galimybė metus laiko studijuoti Bazelyje, Šveicarijoje. Tais laikais tai buvo didžiulė privilegija, mažai kas dar išvažiuodavo, buhalterinės kreditų sistemos nebuvo, todėl net neprivalėjau atsiskaityti. Todėl ir galėjau visą laiką skirti literatūros studijoms, kurios Lietuvoje tiesiog nebuvo. Bet kuriuo atveju tokia akademinė išvyka smarkiai praturtina, todėl linkėčiau studentams naudotis galimybėmis kažkur išvažiuoti, pamatyti naujo. Ta pačia proga, ištrūkę ilgesniam laikui į užsienyje, pigesniais studentiškais bilietais apkeliavome nemažą Europos dalį.

-Pabaigai, ką norėtumėte palinkėti studentams? 

-Labiausiai norėčiau palinkėti užsidegimo, studijuojant, o ir šiaip gyvenime. Studijuojant labai svarbu surasti kažką tokio, kas užkabintų, sudomintų. Moksle toks užsidegimas yra labai svarbus. Tema yra visai nesvarbu. Gali būti visiška istorinė smulkmena, kurią tyrinėjant galima prieiti prie labai įdomių dalykų.

-Iš tikrųjų jei nerandi kokio nors ‘’kabliuko’’ istorijoje, kas žavi, tai manau, nelabai lieka noro kažka toliau daryti.

-Iš tiesų taip, čia yra beveik malonė, jei tas užsidegimas aplanko.

-Sakot, kad kartais aplanko užsidegimas, tai kaip manot, ar jūsų darbo rezultatui įtaką padarė ilgas sėdėjimas prie knygų, didelės pastangos, ar tai, kad jūs turėjot kažkokį kabliuką?

-Abu, nes vienas kitą skatina. Aišku, jei ilgai nepasėdėsi prie knygų ar rankraštinių dokumentų archyve,tai sunku tikėtis ir to užsidegimo, taip gali ilgai ir bergždžiai laukti to įkvėpimo, čia jau vištos ir kiaušinio efektas. Įkvėpimas ir pastangos susiję. Todėl studentams linkiu, kad jų pastangas vainikuotų ne tik geri pažymiai, bet ir įkvėpimas studijuoti toliau.

Parengė Elena Želvytė