Šventė
Sveiki, kalėdotojai,
negalėjau užmigt kažkaip tad nusprendžiau, kad ir vėl reikia jums ką nors papasakoti.
Kalėdų nuotaika iš tiesų tvyro ore, smelkiasi į visas įmanomas kasdienio gyvenimo sritis, visi tik apie tai ir kalbasi, tačiau aš asmeniškai visai jos nejaučiu – be sniego, be namų, be mamos pyragų.. Net nepaisant to, kad oficialios atostogos prasidėjo jau nuo 19 gruodžio. Visa savaitė iki tol irgi sakyčiau jau tokia beveik atostoginė buvo, kalėdiniai vakarėliai kur bepasisuksi, nes po to mat studentai po namus išsivažinėja, taip taip, tik deja ne visi 
Kaip paaiškėjo mano universitetas turi tokią labai gražią kasmetinę tradiciją, kuria likau sužavėta. Kurią tai paskutinės priešatostoginės savaitės dieną (dažniausiai trečiadienį) kiekvienas institutas, ne tik fakultetas, bet net ir smulkesni jo padaliniai, organizuoja oficialų kalėdinį vakarėlį – su vaišėmis, šampanu, austriškoj liaudyje vadinamu „prosecco“, dėstytojų bei studentų pasirodymais ir neoficialia aplinka pabendravimui. Teko ir man tokią smagybę patirti, o smagu išties. Labai įdomu kai dėstytojas prie tavęs prieina, vadina vardu ir it su sau lygiu draugu bendrauja. Sakyčiau puiki santykių ir glaudaus bendradarbiavimo praktika, kurią verta praktikuoti. Kodėl universitetas toks dosnus ir dykai maitina vargšus studentus pasakyti negaliu, nesidomėjau, bet kai duoda tai kažkaip ir neklausi juk. O studentai čia, turiu pastebėti, visai ne tie amžiais išbadėję ir ieškantys kur čia kokį kąsnį pelnyti „nežmonės“ (neturėjo nuskambėti per daug neigiamai, tiesiog visi žinom kaip yra:)). Taip pat vyko ir toks kalėdinis vakarėlis – pasisėdėjimas bendrabutyje, tik va jau šitame aš sudalyvauti nepasistengiau. Kad ir kaip ten bebūtų Kalėdos šiuo metu esti visur, ypač parduotuvėse, tik kad nesijaučia man jų nors tu ką. Oras tai ruduo, tai pavasaris, bet žinant, kad Jėzus Jeruzalėj gimė, bandau įsivaizduoti jog ten vasara turėjo būti.
Kalnai ant kalnųųų
Na, jei jau Kalėdom ir turėtų kaip nors kvepėti, tai pasakysiu kuo tikrai nekvepia – ogi visų mylima sesija. Nustebę paklausite kodėl? O todėl, kad čia toks dalykas neegzistuoja. Viskas labai paprasta, nėra jokio termino nuo iki, kuomet studentas turi pademonstruoti savo pusmečio eigoje sukauptas arba nelabai žinias. Kaip ir daugelis kitų dalykų, egzaminų laikas priklauso nuo dėstytojo. Kada jam tinka, tada ir padaro, na arba matyt kada jaučiasi išdėstęs kurso medžiagą, bet datos yra nustatomos dar prieš prasidedant semestrui. Ta prasme jau pirmą kiekvieno dalyko paskaitą žinojau kada tiksliai koks egzaminas išpuls. Vieną tokį jau netgi ir teko laikyti ir labai juo džiaugiausi. Visi labai keistai, be abejo, į mane žiūri, išgirdę jog man patiko egzaminas, bet nieko čia labai keisto manau. Iš mūsų nebuvo reikalaujama atpasakoti sausai išmoktą tekstą, atsiskaitymas reikalavo disponuoti turimomis žiniomis, mąstyti, kurti ir interpretuoti. Darbelis reikalaujantis suvokimo ir asmeninio santykio su informacija, tačiau smulkiau neužsiminsiu, kad netaptų nuobodu. Taip pat dar teko apturėti ir vieną prezentaciją prieš nemažą auditoriją, bet ji taip pat praėjo labai neblogai, tad gali tik džiaugtis apčiuopiamais pasiektais rezultatais. Tai be abejo ne viskas ir sausis nusimato kur kas įtemptesnis. Teks laikyti dar 4 egzaminus (vienas jų žodžiu), paruošti dvi prezentacijas ir pristatyti du netrumpus rašto darbus. Prieš išvažiuodama tikėjaus atsikvėpti nuo lietuviško studijų tempo, bet paaiškėjo, jog ir čia jis man ne toks menkas išėjo.
Nenorėdama užimti per daug brangaus laiko ir eterio, dar paminėsiu jog lapkričio pabaigoje teko dalyvauti taip pat tradiciniame oficialiame Graco miesto mero priėmime tarptautiniams studentams. Be abejo su gausiomis vaišėmis, surengtomis už vietinių mokesčių mokėtojų pinigus, kaip kad juokavom. Mes, studentai, buvome iš tiesų pagerbti, pakviesti tapti puikaus miesto ambasadoriais ir turiu pasakyti, jog po kelias valandas trukusio banketo ne vienas išėjo skersom akytėm taip sakant. Na bet žestas iš miesto pusės buvo parodytas be galo gražus, kam gi nepatiktų!
Monika siaučia
Taip pat dar ne per seniausiai Graco operos rūmuose teko stebėti Čaikovskio „Pikų Damą“. Pastatymas, mano nuomone, nelabai koks, suprask koks tai moderniškas, bet kad nelabai ką ir suprasi. Užtat spėkite kas atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų? Ogi pati Asmik Grigorian. Žinau, kad nelabai lietuviškai skamba, bet vistiek turime kuo didžiuotis. Mane tai be galo maloniai nustebino ir oi kaip plojau jai smarkiai. Pabaigoje taip norėjosi iš tiesų nueiti pasilabinti lietuviškai, na bet panorėjau ir praėjo. Kaip matote net ir nelabai dideliam mieste įdomūs dalykai vyksta, o jis, beje, kaip jau esu ko gero ne kartą minėjusi, puikus!
Na taip, šiam kartui tiek. Iki pasimatymo ateinačiais metais.
Dievo palaimos,
Lingytė Monika
