Sveiki, kolegos!
Gavusi daug kritikos socialinių tinklų pagalba, nusprendžiau susigražinti savo gerą vardą ir parašyti trumpus atsiliepimus apie savo mokslinės komandiruotės sėkmes ir nuotykius. O jų per šiuos porą mėnesių netrūko…Šiuo metu, žinoma, jau kalėdinė karštinė pas mus prasidėjusi, kaip ir visur – mandarinai, karštas vynas, lemputės ir nė kiek sniego. Fribourg matyt visai pamišo šį rudenį, taip sako ir vietiniai, jog oras šiluma lepino iki pat gruodžio, saulytė ir pietūs lauke… Girdėjau, jog Alpėse net slidinėjimo sezonas vėluoja, nes sniego per mažai. Na, kiek aš matau pro langą, tai jo užtektinai, gal kada ir pas mus nusileis… Kadangi grįžtu trumpam Kalėdoms į mūsų mieląją Rytų Europą, kurios tikrai pasiilgau, tai šiuo metu turiu galybę egzaminų ir visokių popierizmų tvarkymo, kad po švenčių liktų ramus laikas rašto darbams.
Monika Šipelytė
Tai tokios tad ir studijos: paskaitos jau baiginėjasi, Kalėdų senelis vis dažniau užsuka per pertraukas ir vaišina arbata, niekas mokytis nebenori. Kol kas ‘apturėjau’ vieną nemažą išbandymą savo studijų srityje – 12 lapų referatą prancūziškai. Na, verčiau savaitę, nervinausi dėl jo mėnesį, dar reikėjo ir žodinę prezentaciją paruošti… Bet aišku viskas buvo daroma paskutinę minutę, nežinau kaip ir pavyko – gavau dvigubai kreditų nei planavau, labai visi manim džiaugėsi ir sveikino kaip su kokiu disertacijos apsigynimu. Nežinau koks tai jausmas, sunku lyginti. Na, bet po tų kelių mėnesių tikrai esu labai patenkinta tiek kurso draugais, tiek dėstytojais – visi labai palaiko, domisi, siūlo pagalbą visais klausimais. Tikiuosi ir kitus 5 egzaminus įveikti greitai greitai ir jau po savaitėlės sveikinti gimtąją žemelę. Mokslinė išvada matyt būtų tokia, čia jau šiek tiek apibendrinanti visą ERASMUS patirtį – jeigu nori atvykti ‘for fun’ ir gerai moki kalbą, galima labai lengvai viską suderinti, pasilengvinti ir panašiai. Mano atvejis gal šiek tiek kitoks, norėjau kažką naujo išmokti, todėl dirbau/dirbu tikrai nemažai (nors su Lietuva palyginus… hm… tris kartus mažiau ). Kaip man pavyko parodys egiptiečių ir hebrajų kalbų egzaminai – jau šią savaitę. Tad su visai nenaudingais mano tikriesiems mokslams dalykais, čia turėjau nuostabų laiką ir galybę naujų patirčių. Ir manau, jos visos tikrai pravers.
Kitas aspektas, kuriuos norėčiau pasidalinti, kad neatrodytų, jog reikia vien tik knygą griaužti (mmm, VU biblioteką vis prisimenu…), norint kažką sužinoti – tai kelionės. Į pirmąją su savo katedra (taip vadinu, nes ten daugiausiai dalykų turiu, panašūs jie kaip IF Kūlturos istorikai) vykome į ‘mokslinę kelionę’ į Šiaurės Italiją. Čia ne joks slaptas kodas, tai tikrai buvo labai naudinga ir įdomi išvyka šiek tiek politine tema apie populistines partijas Italijoje ir Šveicarijoje. Man tai turbūt visas laikas ten buvo vienas didelis nustebimo šūksnis: tarptautinė konferencija su geriausiais profesoriais organizuojama STUDENTAMS, kurių gal apie 40, viloje Alpėse, aišku plius visokios ekskursijos, vaišės ir naktinės barų paieškos. Labai jaukiai pasijutau toje kompanijoje, visiems labai buvo įdomu kokia ta Lietuva, tai nuo kalbos kilmės iki dabartinės politinės situacijos teko viską išpasakoti… Žinoma, keliems veikėjams teko paaiškinti, kur ta mūsų žemelė randasi ir kad Šveicarija nėra pasaulio centras (nors, dabar jau abejoju… ). Tikiuosi, sulauksime vasarą naujo turistų antplūdžio. Taip pat įstrigo betarpiškas dėstytojų bendravimas su studentais, užsidegimas mokyti visur ir visada. Tai dar ne skandinaviškas modelis, bet kažkas panašaus, ko labai pasigendu Lietuvoje… Ir pats mokymo principas tikrai pasitesinantis – per kelionę apie politiką ir jos formas sužinojau daugiau negu per visus metus visose mokymo įstaigose. Baisu darosi, gal net politine istorija teks susidomėti… Štai taip ‘erasmusas’ keičia žmones.
Vieną privalumą gyvenant regione tarp Milano ir Paryžiaus supratau ir praeitą savaitgalį, kai teko, vėlgi moksliniais tikslais, lankytis Prancūzijos sostinėje. Dar dabar kojytes skauda nuo tos skubos, kai per nepilnas 3 paras buvo tiek aplėkta. Šį kartą vykau su vietos archeologais, kurie, nors tikrai deramai reprezentuojantys archeologijos dvasią, čia ne mažiau keisti (gerąja prasme) nei Lietuvoje. Linkėjimas archeologams! Taigi mūsų mokslinis interesas šį kartą buvo Senovės Graikijos palikimas, kurio daaaaugybę teko išvysti Luvre ir kituose dviejuose muziejuose, keliavom su pukia profesore, tai vien jos užsidegimas kalbant apie visas tas vazas ir statulėles įkvėpė. O po muziejų šturmo buvo apibėgtas puikusis miestas, keistas savo kontrastais, daug kas matyta buvo naktį, tačiau pritariu nuomonei – Paryžius toks, kokį mitą apie jį susikuri prieš nuvykdamas. Man tai buvo Edith Piaf dvasia, naktinis Monmartras, auksinis Versalis ir daug skardaus juoko iš japonų turistų. Juos, manau, taip pat galima įtraukti į lankytinų objektų sąrašą. Ši kelionė irgi nepraėjo be vėlavimo, pasimetimo ir paliktų daiktų, tačiau antropologinių stebėjimų patirčių irgi netrūko. Turbūt keisčiausia buvo atvykti iš Šveicarijos, nustebti kaip VISKAS PIGU, netgi kai eurus paverti frankais (frankas-3litai), stebėtis neatkartojamu paryžietišku kalbos akcentu, o grįžus sekmadienio naktį suvokti, koks mažas mano ‘kaimas’ Fribourg, kai nei vieno žmogaus ar mašinos gatvėse…
Tai štai tokiom nuotaikom prasideda ketvirtasis mano buvimo mėnesis svečioj šaly, tiesa, kad jau viskas tapę įprasta ir miela, net gaila bus palikti… Žinoma, tokia patirtis įkvepia neatsisakyti ir tolimesnių galimybių čia studijuoti, tik kol kas dar atrodo teks palaukti ir mokytis kalbos, nes visgi gaila to, ką praleidžiu nesupratusi. Ir norėtųsi mokėti vokiškai. Šiandien vėl dalyvavau konferencijoje apie Šveicarijos demokratiją (taip, čia dažniausia naujausiųjų laikų istorikų nagrinėjama tema), tai šauniai tarp dvejų kalbų persijunginėjantys pranešėjai buvo kažkas neįprasto, o jiems tai labai natūralu, pavydu net… Na, bet perspektyvos plačios. Jeigu jau reikia kažką patarti (moralas būtinas), tai norisi linkėti tiem, kas dar dvejoja ar verta išvažiuoti, būtinai pabandyti. Aš visada sakiau, kad ERASMUS tikrai ne man, bet atradau čia tokių privalumų, kurių nesitikėjau. Taigi svarbu pasiimti tai, ką nori, nes pasiūla visada beribė. Tokiom tad kapitalistinėm šnekom ir baigiu, dar ilgai turėsiu laiko šios šalies fenomeno apmąstymui, nes nepabuvus sunku patikėti, jog egzistuoja dar toks orginalumas visose srityse šiais žiaurios globalizacijos laikais…
Linkėjimai ir ne archeologams!
Monika Šipelytė
