Gruyères miestelis Fribourgo kantone, labai viduramžiškas, su išlikusia miesto siena, ir (spėkit?) pilim ir ežeru.
Kadangi rytoj pirmas egzaminas, tai atėjo mintis parašyti, kaip sekasi.
Atsimenu, kaip kažkada prieš amžinybę sėdėjau čia prie ežero užsimerkus, kaip skaudėjo akis prieš saulę ir sukosi užsimerkus visokie spalvoti rutuliai, skambėjo karvių varpeliai ir buvo ramu ramu, ir nieko negalvojau. Dabar gi atėjo paslaptingoji „sesija“, turiu keturis egzaminus per vieną savaitę. Galvojau, kaip čia, kažkokia masinė savižudybė, visi egzaminai vyksta per paskutinę paskaitą, o čia visi tokie motyvuoti, jeigu jau studijuoja universitete, tai studijuoja, tai kaip jiems užteks laiko? Būna, kiti turi po devynis egzaminus ir panašiai, nes paskaitos dažniausiai tesveria tris kreditus. Pradedu nujaust, kad „egzaminas“ pas juos čia neturi tokios svarbos, tiesiog jeigu visą pusmetį kažką girdėjai į temą, tai ateisi ir parašysi, kiek atsimeni. Ir kadangi jokių stipendijų už pažangumą nėra, nėra jokios konkurencijos, visiems rūpi išlaikyti, kaip kokiam fizikos fakultete (juk gali gaut nuo keturių iki šešių). Aš visaip bandžiau susirinkti kreditus, kad būtų kuo mažiau egzaminų (pvz., seminarams reikia padaryti exposé ir juose lankytis), tai dar turiu parašyti du rašto darbus iki vasario pabaigos. Čia maždaug, paskaitos baigiasi prieš Kalėdas, paskui prasideda vasario antroj pusėj. Visi jie čia atostogauja, baigia bakalaurą per tris metus ir ramiai. Smagu, kad pavyko susitart su dėstytojais dėl egzaminų anglų kalba, jokių problemų. (Bet jau prancūzakalbių anglų kalba tai… sako „are you angry?“, jie gi netaria h, tai reikia visad paklaust, ar čia apie alkį, ar apie pyktį…)
Universiteto pastatas naujutėlis modernutėlis ir pripumpuotas elektronika, bet kai atėjo laikas man daryt prezentaciją, auditorijoj neveikė kolonėlės, tai čia nieko, bet neveikė ir projektorius, paskui veikė, bet vis tiek visas mano ppt dizainas dingo. Bet vis tiek gerai išsisukom, man tai buvo labai juokinga, visą stresą dėl kalbos turinio nubraukė, pašnekėjau taip lyg mokėčiau prancūziškai. Net kitą dieną girdėjosi komplimentai. Tarp kitko, kalbėjau apie neo-pagoniškus judėjimus Amerikoj, visokius New Age dalykus, o paskui dar pristačiau mūsų draugus romuvius, kurie savęs visai nelaiko neo, o labai prigimtiniais pagonim, parodžiau filmuką apie lietuviškų žvaigždučių pagoniškas vestuves, radau „Lietuvos Ryte“. Žinokit, tikrai viską paaiškinau, išlaikant mokslinį objektyvumą, iš kur ta pagonybė, kiek joje „prigimtinumo“, ir vis tiek sako kolega: o, dabar noriu į Lietuvą, ten visi pagonys.
…
Vieną dieną sugalvojau, kad aš čia gi darau lauko tyrimą, participant observation, visiškai. Galiu truputį papasakot apie vakarinį gyvenimą. Pats Fribourgas toks pakankamai nykokas, vos pora vietų, kur galima nueiti, nebent jeigu yra organizuojamas specialus vakarėlis. O mano tokia jau dalia, kad gyvenu už miesto, tai arba grįžti paskutiniu traukiniu (prieš vidurnaktį), arba jau tenka kaip nors suktis…
Vieną kartą buvom nuvažiavę į Neuchatel patikrinti tobulo miesto naktinio gyvenimo. Maždaug, groja kažkokį triukšmą ir rodo filmuką labai spalvotą, kaip toks mėlynas žmogus ieško gyvenimo prasmės, kopia į kalnus pas budistus etc, apsidairau aplink, visi užsikaifavę, kažkokiam transe. Ir vyresnių žmonių nemažai. Nu gerai. Kitą kartą čia vietoj, Fribourge, buvo „Balkanų vakarėlis“. Turėjom planą grįžti su paskutiniu traukiniu, todėl atėjom į pačią pradžią. Tuščia tuščia. Paskui susirinko, bet ką tu, šveicarai nemoka linksmintis, turi būt girti ar panašiai. Užtat buvo daug vietos šokt! Aišku, smagiausia, kai kas nors organizuoja vakarėlį namuose, dažnai studentai keliese nuomojasi butą ir gyvena per tris aukštus senamiesty, taigi vietos yra.
Žaliuojančios gruodžio pievos
Ėjau kartą per perėją su drauge šveicare, einam, žvengiam, valgom šokoladą, ir man taip staiga atėjo mintis, kaip užknisa. Blemba, kaip jie čia gerai gyvena, dirba nežinau kiek kartų mažiau, o uždirba nežinau kiek kartų daugiau, taip užpykau, sakau, velniop tą tavo Šveicariją. O pilna šalis visokių lopų, nėr teisybės pasauly. Pykstu ant visų šitų. Pižonų šalis. Maždaug sako, ooo, aš noriu keliaaaut, noriu pamatyt pasaulį; bet atsargiai, jeigu jie ir nori, tai su SwissRailAirNesvarbu, ta prasme, nerealiais patogumais. Visi čia pižonai.(Pasakojo likimo draugė filosofė, kaip keliavo du šveicarai po Ameriką: porą mėnesių padirbėjo kino teatre (aš tai pvz. Pasakoj už dyką dirbau ir tai džiaugiausi), nuskrido, tada nusipirko kemperį, o kai jis sugedo, nusipirko limuziną ir važinėjo sau. „Žinai, limuziną ne kiekvieną dieną gali sau leisti, net jei esi šveicaras“). Bet esmė tai tokia, kad čia viskas taip veikia, toks miniatiūrinis koliažas, ir labai pavykusi miniatiūra, patys šveicarai savo šalį laiko tiesiog šedevru. Įsėskit į traukinį, ir ką, ir kalnai, ir miestai, fasadai, fontanai, viskas tobulai tobula, taip net nulaižyta, neatskirsi, ar čia realybė, ar atvirukas. Tąkart traukiny moteriškė visaip muistėsi, muistėsi, kol galiausiai užkalbino mane, ir visą kelią skundėsi imigrantais portugalais. Dėmesio, Šveicarija užsidaro. Kažkokia užsieniečių baimė. O juk jie taip didžiuojasi savo „daugiakultūriškumuetc“, čia gi skirtingų tautybių, kalbų, kultūrų koliažas.
"Rinkimai baigėsi,bet šitą turit pamatyti"
…
Kalėdų Fribourge nėra, jokio kalėdinio turgelio, ir karštu vynu nekvepia. Užtat dažnai sutiksi parašų rinkėjus; buvo žalieji, kiti tiesė Afrikoj kažkur vandentiekį, kiti organizavo kursus kurčiųjų palydovams, dar kelis kart esu pasirašius peticiją dėl Sirijos dalykų ir kažką apie abortus. Paprastai jiems reikia arba tavo parašo, arba pinigų, bet kai nesu nei šveicarė, nei turiu šveicarišką sąskaitą, tai visad paklausau ir pasakau pabaigoj. O, kaip gerai, kad jūs tai darot, bet aš ne šveicarė ir sausį išvažiuoju… Būna, duoda dovanų. Geriausia buvo, kai davė šokoladą, ir net nieko nepasakojo, nieko nereklamavo, sako, ar norėtumėt dovanų šokolado? Nu aišku, kaip kitaip, tai gero vakaro. Dar esu gavus pleistro (irgi neblogai) ir obuolį. Duoda – imk.
Pagrindinė Fribourgo eglė
Šveicariška Maxima Kalėdoms pristato šūkį „Merry Shopping“. Mieste pora eglučių, ant kurių šiandien labai smagiai lyja lietuviško lapkričio lietus. Kalėdoms namo negrįžtu, Kūčioms nespėčiau, o paskui jau nebe esmė, ir šiaip, norisi dar truputį pabūti, paskui neaišku, kada (ir ar) teks grįžti atgal. Ir dar organizuojam naujų metų vakarėlį chalet, kaip čia išvertus, na gal vasarnamy, kalnuose, dar paslidinėsim prieš tai be jokių mokesčių, viskas privačiai. Gruodžio 25-ai nusipirkom magišką traukinių bilietėlį, su kuriuo gali visur Šveicarijoj visą dieną važinėti; sėsim į pižonų traukinį su langais per visą sieną ir darysim balių kur nors Alpėse. O kas belieka!
Skraidanti eglė Ancienne Gare kabake
Ar jums neatrodo, draugai humanitarai, kartais truputį net nepatogu; ta prasme, visa tai, ką mes darom, šitie universitetai visam pasauly, susirenkam ir kalbam apie tokius dalykus, kur smagu pašnekėt prie alaus bokalo, pvz. aš po truputį rašau darbą apie teatrą kaip ritualą, apie perskyrą leisure-work, apie acting kasdieniniam gyvenime, nes scena tai ne tik teatre. Net nepatogu kaip įdomu, ir tuo pačiu suprantu, kad truputį nesąmonė, kad čia gi nieko rimto, kad čia žaidimas, juk tuo pačiu čia ir mano vaidmuo, susinešti į namus krūvą knygų ir rašyti štai apie vaidmenis. Todėl artėjant ko gero daug žvarbesnei Vilniaus sesijai, pasidalinsiu savo mažyte gyvenimiška išmintim: jei kada atrodo, kad oi kiek turit darbo, nieko nespėjat, tai iš pradžių reikia pamiegot pietų miego. Po to viskas gaunasi savaime.
Jau visai greit grįšiu, palikit truputį sniego,
Linkėjimai,
Raminta
