Labas, Lietuva, praėjo dar daugiau nenumaldomai skriejančio laiko, kaip tavęs nemačiau, tad tenka pripažinti, jog pasiilgau!
Kaip manau galima nuspėti ir toliau gyvenu neblogai, ir vis dar džiaugiuosi savo buvimu čia. Miestas nuo ano karto kai jums rašiau nepasikeitė, žmonės taip, deja pasikeitė klimatas.. Taip, atvėso net ir čia. Kritulių nulis, bet ir saulė kažkaip vis rečiau bepasirodo, oras panašėja į lietuviškąjį, žiema alsuoja į nugarą ir kiekviena nauja diena beatneša vos porą laipsnių pliuso. Na bet viskas čia normaliai, metų laikų kaita taip sakant. Ta proga matyt labiausiai visus šildantis dalykas yra proporcingai bene kasdien krintančiai temperatūrai artėjančios Kalėdos, laukiamiausia šventė metuose. Čia, Grace, kaip ir daugelyje kitų miestų egzistuoja labai graži kalėdinio turgaus – mugės tradicija. Pasiruošimas Kalėdoms prasideda išties anksti ir sakyčiau anksčiau nei mes Lietuvoj įpratę. Mane vis stebindavo gruodžio 1-ą lemputėse paskendusios lietuviškų parduotuvių vitrinos, tačiau čia kaip paaiškėjo visa sublizga net pora savaičių anksčiau. Šiais metais miestas oficialiai buvo “uždegtas” 18-ą lapkričio, kai mano manymu dar net mintis apie Kalėdas į galvą negali šauti, bet tokia aplinka nori nenori priverčia galvoti apie jas. Visi įmanomi pagrindinių gatvių stulpai, laidai ar kai kur ir medžiai dabar jau kuris laikas nusagstyti lemputėmis. Pagrindinėje miesto aikšteje, šiek tiek primenančioje mūsiškę Rotušės, stūkso didelė ir natūrali eglė, visai be jokių žaisliukų, blizgalų tik su mirksinčiom švieselėm, beveik tiesiai iš miško. O po ja rikiuojasi visa eilė mažų medinių, specialiai šiai progai sukaltų namukų, kuriuose, be abejo, parduoda karštą vyną ar punšą ir ne kokioj tai plastikinėj taroj, bet gražiuose moliniuose puodeliuose su miesto užrašais bei atvaizdais (tai be abejo ne nemokamai ir kainuoja papildomus 2 eurus, bet suvenyras gražus), ir visas kitas kalėdines atributikas, na čia jau nesunku įsivaizduoti. Eini, o miestas kvepia cinamonu, gvazdikėliais ir šiluma, visi laimingi, įraudusiais nuo pokalbių ir vyno žandais, ir niekam, rodos, nieko netrūksta. Va kiek nedaug žmogui reikia – Kalėdų.. Su draugu nusprendėme, kad jei tik būtų įmanoma, tai jos greičiausiai tęstųsi visus metus, o man jau gruodžio 1-a kažkada taip anksti atrodė, na dabar tiesiog nebesistebiu.
Matyt, pats metas daugiau papasakoti jums apie mokslą, kas ko gero yra šiek tiek svarbiau nei karštas vynas. Vistik jūs visi į jį, manau, esate neblogai pasinėrę, tad reikėtų pasidalinti kokie čia vandenys pas mane. Na taip, kitokie. Neseniai teko bendrauti su viena mergaite, mano didžiai nuostabai studijuojančia istoriją. Uhū! Ji buvo pirmas net ir iš vietinių mano sutiktas žmogus, užsiimantis tokiu „neracionaliu“ mokslu
. Tad šiek tiek papasakojo kaip vystomos šios srities studijos Austrijoje, be abejo tai nelabai ką bendro turi su „erasmus istorijos studijomis“, bet paklausyti įdomu. Visų pirma, tai bakalauras čia trunka tris metus, mokslas nieko nekainuoja ir dar užtai kad mokaisi pats gali pinigų gauti iš valstybės ir tai net ne stipendija, nu tai nors imk ir pasipiktink, kokia neteisybė. Bet kadangipasaulis niekad nepasižymėjo teisingumu, tai čia dar ne viskas. Istorijos fakultetas pas juos turi tokius kaip ir šešis departamentus – antikos studijų, viduramžių, naujųjų laikų, laiko istorijos (čia, suprask, naujausieji laikai), lyčių studijų ir pietryčių europos studijų. Per savo tris bakalauro metus studentas turi 4 privalomus basic dalykus iš pirmųjų keturių išvardintų ir svarbiausiųjų departamentų. O paskui jau yra labai labai didelė pasirenkamųjų dalykų bazė, tiksliai nepamenu, kaip ten viskas veikia, bet tie dalykai yra sugrupuoti į keturias tarsi šakas ir jų viduje jau rinkis ką tik nori. Nežinau ar čia labai gerai man pasisekė ką nors nupasakoti, bet sistema veikia maždaug taip. Bakalauro vertė čia yra 160 europinių (ects) kreditų, kai mes palyginimui turime 160 lietuviškų, o tai yra 240 ects kreditų! Tikiuos nepasirodė visa per daug matematiška, bet manau pravartu yra bent kažkiek nutuokti kaip vistik vyksta mokslas toliau negu mūsų akis mato. Galite įsivaizduoti, jog mokslui per daug laiko niekas „nešvaisto“, mokosi ne kokius įvadus į viską, o rimtus dalykus ir dar tuos, kuriuos patys gali pasirinkti. Krūvis gerokai mažesnis, tad ta proga (dar vienas dūris į širdį) per tuos pačius tris metus gali baigti du, taip du lygiaverčius
bakalaurus. Juos baigęs gauni du visiškai lygiaverčius diplomus ir ne kokius minor ir major. Va prašau, galite sau ir pagalvoti dabar ką mes veikiam, o ką jie. Visiškai nenuvertinu lietuviškos švietimo sistemos, ji tiesiog labai kitokia, bet aš manau, kad pakeitimų būtų galima kada nors įnešti ir visai nemažų. Jūs va dabar sėdite apkrauti milijonu darbų ir darbelių, o čia referatai reikalingi parašyti tik pas kelis dėstytojus, esti pora prezentacijų, daug darbo grupėse, gyvų diskusijų ir net ne visose paskaitose nusimato egzaminai. Na nesakau, kad labai lengva, yra ką veikti, bet krūvis tikrai žmogiškesnis (šiaip tikiuos neinspiravau labai didelio pasipiktinimo, čia tik toks šiek tiek analitinis žvilgnis buvo mestas). Dar vienas pastebėjimas, jog toks dalykas kaip kursas nelabai ir egzistuoja. Na gal egzistuoja oficialiai, bet į paskaitas eini pats sau savarankiškai, ką jau ten esi pasirinkęs ir kiekvienoj klasėj sutinki vis kitus žmones. Srautinės paskaitos irgi neitin dažnas dalykas. Taip, jų yra, bet dauguma dalykų dėstomi mažomis 20 – 25 žmonių grupėmis, kur atsiranda puiki terpė diskutuoti, reikšti savo nuomonę ir iš tiesų dalyvauti paskaitoje. Dėstytojai studentus neretai pažįsta asmeniškai, yra linkę jų išklausyti, padėti spręsti iškilusias problemas, jei ko labai nespėji atidėti terminus ar tiesiog pabendrauti po paskaitos, kas tikrai džiugina. O vieną jų koridoriuj sutikus išgirsti „hi monika“ yra žiauriai jėga. Tai štai, studentas čia toks pats sau žmogus, bet žmogus, į jį visuomet atsižvelgiama ir siūloma pagalba, be abejo visai nesodinant ir savarankiškumo. Va taip aš pamačiau visa, kas vyksta „mano“ universitete. Dar vis dabar, be abejo, labai džiaugiuosi ir studentų miesteliu, vadinamuoju „campus‘u“. Šiek tiek ir šito pas mus trūksta.. Smagi aplinka, kurioje sukasi tiek studentai, tiek dėstytojai, nuolat kas nors vyksta, o dabar dar ir karštas vynas prie progos pardavinėjamas, nes taip, čia galima vartoti alkoholį viešose vietose, net ir universitete. Tas nuolatinis šurmulys ir sujudimas verčia pasijusti labiau studentu, labiau nei tik tuo, kuris turėtų tūnoti bibliotekoje, na bet tūnoti bibliotekoje, be abejo, irgi nėra nieko blogo:D.
Iki šiol dar vis tenka išgirsti pasisakymų „you are the first Lithuanian I have ever met“ ir tai jau visai nebestebina, galime tik pasidžiaugti būdami tokia egzotiška, nors gal ir nelabai įdomia vakariečiams tauta. Šiek tiek liūdna, bet dažnas kažkodėl net neįsivaizduoja kur tokia šalis kaip Litauen (jiems tai suprantamesnis pavadinimas) randasi. Nežinau ko žmonės mokomi per geografijos pamokas, bet asmeniškai aš tokių pravedžiau ne vieną ir tikrai jau ne vienas žmogus dabar žino, kad mes gyvenam prie Baltijos jūros, kad mūsų sotinė Vilnius, kad Ryga yra toli gražu ne Lietuvoj ir kad „Balcans“ ir „Baltics“ visai ne tas pats! Taip pat tikiuosi pakelti ir šalies pajamas gaunamas iš turizmo, nes jau ne vienas žmogus pasisakė norintis mus aplankyti, džiugu, tegu tik važiuoja, kol dar nepamiršo pavadinimo . Tiesa, teko kartą bekeliaujant netgi sutikti vieną labai šaunų dėdę, kuris pasirodo ir kažkokį tai bendrą biznį su Lietuva vysto. Štai, džiaugiuosi galėdama, jei tai įmanoma, „populiarinti“ mūsų puikią šalį, būdama kitoje puikioje šalyje. O jūs džiaukitės, jog ne veltui mes taip sunkiai mokykloje ar universitete (žodžiu visą gyvenimą) mokomės. Pasirodo viskas ne veltui, esame neblogai išprusę, ir neapsijuokiame prieš suprask tobuluosius vakariečius, kurie išskyrus savo kaimynus nelabai kuo ir domisi.Gooo Lithuania!
