Carcasonnės pilyje
Jau daugiau nei du mėnesius ragauju istoriko duonos Toulouse‘oje. Tad, pabandysiu papasakoti, koks tos duonos skonis…
Dabar galiu su šypsena prisiminti pirmąsias dienas, kaip buvo sunku mano vargšui liežuvėliui prisitaikyti prie prancūzų kalbos. Nors puikiai žinojau, kur važiuoju, tačiau pradžioje visai nenorėjau kalbėti prancūziškai. Atsikeliu ryte ir galvoju: „O ne, reikės kalbėti prancūūūūziškai….“ Visa laimė, kad tas pyktis prancūzų kalbai greitai dingo.
Pirmą dieną nemažą įpūdį padarė universtiteto dydis. Beveik visas miestas, net gatvės, kuriomis automobiliai karts nuo karto pravažiuoja… Šalia paskaitų, buvo galima pasirinkti sporto ar meno „būrelį“, kurie Erasmus studentams nemokami. Kiekvieną dieną per pietų pertrauką vyksta koks nors kultūrinis renginys „fabrike“. Tad nemokamai galima pamatyti įvairių spektaklių, išgirsti gyvos muzikos ir taip toliau ir panašiai.
Dėstytojai čia malonūs ir paslaugūs. Tiesa, ne visi….: kiekvienas Erasmus studentas turi savo fakulteto koordinatorių, su kuriuo reikia suderinti paskaitų pasirinkimą. Aš su savuoju nei karto nebuvau susitikusi! Atakavau to koordinatoriaus elektroninį paštą, net fakulteto administracijai „pasiskundžiau“, kad negaliu susisiekti su savo koordinatoriumi. O juk pačioje pradžioje turėjau milijoną klausimų ir viskas atrodė taip neaišku. Ir nieko! Jokio atsako nesulaukiau! Visa laimė, kad radau kitą dėstytoją, kuris maloniai sutiko viską man paaiškinti. Tad šitas nesusipratimas su koordinatoriumi paliko nelabai gerą įspūdį, bet ką gi, c‘est la vie!
Paskaitos čia be proto idomios. Tačiau liko mažiau nei mėnesis to malonumo… Kadangi pasirinkau meno istorijos paskaitas, tad svaigstu nuo gotikinės architektūros, graikų keramikos ir romėnų skulptūrų… Nors pradžia buvo tikrai nelengva, įvairios sąvokos prancūzų kalba, o dar ir kai kurie dėstytojai labai greitai kalba, tad po paskaitos išeini susukta galvele ir galvoji: „O Dieve, kur aš atsidūriau?…“ Bet viskam reikia laiko, tad pamažu prisitaikau prie kiekvieno dėstytojo ypatumų… Nors ta prancūzų kalba man vis dar atrodo kietas riešutėlis, bet ką gi, tikiuosi kaip nors išgyvensiu atsiskaitymus ir egzaminus… Dauguma dėstytojų aistringai kalba apie savo dalyką, tad net ir „primityvusis menas“ tampa idomus, kai matai dėstytoją visą „užsivežusį“ nuo brukšniukų ir linijų ant akmenukų…
Dabar šiek tiek apie buitinį gyvenimą: gyvenu studentų bendrabutyje, kuris yra visai netoli miesto centro. Kaina nedidelė – 160 eurų. Tik tiesa, pats kvartalas tikrai ne iš gerųjų, kadangi dauguma čia gyvenančių yra arabai. Bent jau aš nejaučiu jokios baimės, tačiau teko prisiklausyti nemažai istorijų apie „pavojinguosius arabus“. Ir dar bendrabutis yra miesto saloje, iš abiejų pusių apsuptas Garonos, tai kartais tenka pajusti jūrinio klimato ypatumų… Bendrabučio kambariai čia vienviečiai, tvarkingi. Ir šiaip palyginus gan ramu, matyt, visi bijo užrūstinti kaimynus arabus…
Iki universtiteto tenka keliauti autobusu, o po to persėsti į metro, tačiau visa ši kelionė neužtrunka ilgiau kaip 15 minučių. Mėnesinio bilieto kaina tik 10 eurų, kuris tinka ir autobusams ir metro ir tramvajui.
Nežinau, gal tik man toks įspūdis susidarė, bet vis tik prancūzai šiek tiek arogantiški ir tiek. Nors turiu pasakyti, kad pradžioje stebino jų mandagumas, ir pastovus žodžių „merci“ ir „pardon“ naudojimas. Bet prie gero geitai priprantama! Dabar pastebiu, kad ir pati dažnai kartoju tuos pačius žodžius…. Ir dar – vadinamuosiuose „supermarketuose“ visada didelės eilės, tad jeigu perki vos kelis dalykus, žmonės tiesiog tave užleidžia. Pirmą kartą buvau laaabai nustebusi, ar Lietuvoje kas nors užleidžia be eilės?
Šiaip Tulūzoje labai daug ispanų, beveik ant kiekvieno kampo gali išgirsti greitakalbę ispanų kalbą. Nors mane stebina patriotinis ryšys tarp ispanų: bare ar gatvėje, išgirdę, jog kas nors kalba ispaniškai, nedvejodami prieina ir bendrauja taip lyg vienas kitą seniai pažinotų. Nežinau, ar lietuviai tokie draugiški ir šilti vienas kito atžvilgiu…
Tiesa, privalau paminėti tvyrančią katarų dvasią… vien jau tai, kad metro stotelės yra sakomos prancūzų ir oksitanų kalbomis, nemažai pasako… Pačioje Tulūzoje tos katarų dvasios ne per daugiausia, bet tik pajudėjus už jos ribų – Karkasonėje, Albi – ją tikrai galima pajausti….
Tad tokia ta mano kasdieninė duona… O tas laikas taip greitai bėga…
Linkėjimai iš rudenėjančios Toulouse‘os!
